Kaip susitaikyti su tuo, kad bipolinis-nepagydomas? Klausimas ne iš lengvųjų. Nors, jei teko išgyventi bipolinį sutrikimą, vadinasi turime stiprybės ir jį suvaldyti. Tai tik laiko klausimas, reikalaujantis eiti bandymų ir klaidų keliu, kaip ir visada, kai yra nežinomybė. Kaip remisiją pasiekti gali kiekvienas individualiai, pasitelkdamas įvairiausius būdus, kurie veikia būtent jam (jai), taip ir susitaikymas yra labai individualus procesas. Bipolinis – negydomas, bipolinis – valdomas.

Esu aprašiusi savo susitaikymo procesą viename iš ankstesnių savo blogo įrašų. Šiame įraše noriu pateikti skirtingus būdus, kurie gali padėti žmogui susitaikyti su bipolinio sutrikimo diagnoze ir tris žingsnius su ja susitaikyti. Visu pirma, bipolinis sustrikimas yra rimta, kai kurių gydytojų teigimu, progresuojanti liga, kuri šiuo metu nėra pagydoma.

Prašau neprarasti vilties, nors bipolinis sutrikimas nėra pagydomas, jis yra valdomas vaistais ir gyvenimo būdo pasirinkimais. Iš kitos pusės, tai labai rimta diagnozė, kuri, greičiausiai lydės mus iki gyvenimo pabaigos. Tai gali gąsdinti, nuvilti, sukelti įvairiausių jausmų. Svarbu juos įsivardinti ir suvokti, kaip mes jaučiamės. Taip sąmoningai suprasime, kas su mumis vyksta ir kodėl jaučiamės blogai. Ir nesvarbu, ar bipolinio sutrikimo diagnozę gavome visai neseniai, ar jau ilgai gyvename su bipoliniu sutrikimu. Šie jausmai gali sukilti bet kada.

Todėl dažnai vengiame tokių temų, gal būt saugome save nuo pablogėjimo. Tačiau sąmoningai supratę kaip jaučiamės dėl savo diagnozės, mes leisime sau apsiprasti su tuo, ką mums reiškia turėti bipolinio – nepagydomos ligos diagnozę. Nors bipolinio sutrikimo diagnozę turiu jau tris metus, vis dar jaučiuosi nesaugi dėl ateities. Jaučiuosi labiau pažeidžiama nei tie, kurie neturi psichikos sutrikimų ir nerimauju, kas būtų atsitikus nelaimei asmeniniu ar valstybiniu lygmeniu. Esu tik labai dėkinga, kad mano vaistai veikia taip gerai ir galiu greitai atgauti pusiausvyrą.

Norint įsisąmoninti, labai svarbu išreikšti jausmus, o tai galima padaryti įvairiais būdais. Aš rašau dienoraštį, kuriame nėra cenzūros ar jokios tvarkos. Užrašius viską yra daug lengviau į savo jausmus pažvelgti iš šalies. Taip pat svarbu kalbėtis, jei yra galimybė su artimaisiais, jei ne – su profesionaliu psichoterapeutu. Jei nėra su kuo kalbėtis, galima įrašinėti balso žinutes į išmanųjį telefoną.

Taigi suvokę kaip jaučiamės dėl to, kad turime bipolinio sutrikimo diagnozę, jau galime tai įsisąmoninti. Tai reiškia, kad mes suvokiame kas su mumis vyksta ir kodėl ir priimame savo reakcijas į tai. Artėjame prie susitaikymo su bipoliniu sutrikimu. Jau galime ramiai kalbėti apie tai, ką išgyvenome ir su kuo gyvename. Gal būt šimtaprocentinio susitaikymo nėra, arba jis pasitaiko labai retai, bet nors dalinis susitaikymas gali tapti ramybės šaltiniu.

Norint susitaikyti su bipolinio sutrikimo diagnoze labai svarbus suvokimas, įsisąmoninimas ir priėmimas to, kas nepakeičiama. Keisti galima savo požiūrį į bipolinį sutrikimą.

Jeigu reikia pagalbos norint suvaldyti bipolinį sutrikimą – susikiekite su manimi.