Nors sužinojau kad sergu bipoliniu sutrikimu prieš 2 metus, vis dar nesusitaikiau su šiuo faktu. Norėčiau pasidalinti savo reakcija į bipolinio sutrikimo diagnozę ir kaip man sekėsi su ja susigyventi. Pastebėjau, kad išgyvenu skausmą ir mintis, kurios sukasi apie kelias temas. Geriau suprasti šias temas man padėjo penkios gedėjimo stadijos pagal Dr. Elizabeth Kubler-Ross teoriją. Tai pyktis, neigimas, derėjimasis, gedulas ir susitaikymas, kuriuos išgyvena pacientai, susirgę nepagydoma liga. Per pastaruosius dvejus metus aš išgyvenau visas šias stadijas. Negaliu pasakyti, kad jau pilnai susitaikiau. Bet priartėjau prie susitaikymo ir sužinojau ties kuo dabar galiu dirbti, kad galėčiau iškvėpdama su palengvėjimu pasakyti: pilnai susitaikiau kad sergu bipoliniu sutrikimu.
Iki šiol maniau, kad pakankamai gerai tvarkiausi su bipoliniu sutrikimu, kol supratau, kad aktyviai neigiu ir priešinuosi šiai ligai jau visus dvejus metus. Tiesą sakant, priešinausi ir netgi nekenčiau savęs už stiprius nuotaikų svyravimus, kurie kankino mane daugiau nei 20 metų. Perdėta savikontrolė ir neapykanta sau mane lydėjo taip ilgai, kad buvo man į kraują įaugusios. Sužinojusi bipolinio sutrikimo diagnozę pirmiausiai pajaučiau palengvėjimą. Pagaliau paaiškėjo, kodėl jaučiausi kitokia, kodėl man teko tiek kentėti tiesiog bandant kurti gyvenimą. Bet per 20 metų neapykantos sau ir savęs nepriėmimo išmokau slėpti savo vidines būsenas ir mintis ir pasiekti savo tikslų apsimesdama, kad man viskas gerai. Todėl ne iš karto ir ne visiškai pilnai priėmiau savo diagnozę. Pirmiausia mokiausi su ja gyventi, valdyti ligą taip, kad ji nevaldytų manęs. Nors ir stengiausi iš visų jėgų, tuo metu buvau vadinamoje neigimo fazėje. Dariau viską su viltimi, kad ligos simptomai kuo greičiau išnyks ir man nebereikės su ja gyventi. Kad pajėgsiu ją tiesiog nuslėpti nuo savęs ir nuo visų kitų. Dirbau daug ir atkakliai visais būdais siekdama išsilaisvinti iš mane kankinusio bipoliškumo. Kol vėl užėjo eilinis epizodas su nuotaikų kaita, verksmingumu, stipriais energijos svyravimais, irzlumu. Epizodų metu jaučiu ir suprantu viską daug giliau, linkstu į savianalizę. Kaip ir kiekvieną kart, ir šįkart epizodas man atnešė svarbių įžvalgų.
Supratau, kad iš tikrųjų labai nenorėjau sirgti, tiesiog norėjau būt visiškai sveika. Galima sakyti, kad net nebesiderėjau su bipoliniu, o paskelbiau jam ultimatumą. Užsispyriau kaip vaikas: noriu ir viskas. Dėl to pamiršdavau savo sutrikimą vis lygindavausi su kitais, kartais konkuruodama su sveikaisiais. Tai išsekindavo mane ir keldavo nuolatinę įtampą. Išsekusi verkdavau supratusi, kad niekada nebūsiu pakankama. Nes aš sergu, o sergančios savęs nepriimdavau. Norėjau savęs sveikos. Kai kartais dėl ligos negalėdavau dirbti arba mėgautis gyvenimu, kaltindavau save, jausdavausi bejėgė ir silpna. Norėčiau stabtelėti ties šia mintim akimirkai. Aš kaltinau save, buvau sau labai reikli. Jei per du metus paleidau neapykantą sau, vadinasi, galiu palaipsniui priimti savo ligą, paleisdama visus reikalavimus sau. Išsiderėjau paliaubas su bipoliniu sutrikimu ir tai atnešė į mano gyvenimą dar daugiau energijos sveikimui. Nebeslepiu bipolinio sutrikimo nei nuo savęs, nei nuo kitų. Man palengvėja.
O gedėti ligą yra normalu, sužinojau pasidomėjusi būdais kaip susitaikyti su bipoliniu sutrikimu. Taip, ši liga lydės mane visą šį gyvenimą. To aš nepakeisiu. Nebešoksiu visą naktį, nebeaukosiu kraujo, gal būt niekada nebepasveiksiu, dažnai būsiu labiau pažeidžiama, nei žmonės, turintys sveiką psichiką. Bipolinis sutrikimas yra mano dalis, negaliu jo išgydyti ar įveikti valia ir naujais įpročiais. Aš galiu valdyti ligą, bet jos iš savęs aš niekaip nepašalinsiu. Manęs be bipolinio jau nėra. Sveikai pasitikinčios savimi, laimingos mergaitės nebėra. Tai panašu į gedulą, kuris lydi mus visą gyvenimą. Dar neatėjusios mirties gedulą. Gedulą dėl pokyčių, po kurių niekada nebebus taip, kaip buvo. Nes viskas nuolat keičiasi. Mes gimstam, gyvenam ir mirštam. Tai gyvenimo ir mirties gedulas. Nepagydomų ligų gedulas. Kai žinai, kad niekad nebebus taip kaip buvo.
Taigi, aš leidau sau gedėti. Verkti neišverktas ašaras. Pykti. Pasirodo, jausti pyktį yra gerai. Pyktis – tai dar vienas iš susitaikymo proceso žingsnelių. Pyktis ir dažnai jį lydintis klausimas, iššauktas užvertus galvą į dangų: kodėl man ta diegnozė? Už ką? Kokia neteisybė! Juk aš geras žmogus. Jau antrą sykį pabuvusi pykčio už neteisybę bangoj, iškumščiavusi jį į orą, į pagalves, iškračiusi iš kūno pajutau ramybę. Kai pirmą kartą išgirdau diagnozę, pykau ant visų aplink ir ta stipri energija pastūmėjo mane imtis veiksmo. Ieškojau kas man padėtų išgyventi tuo sunkiu metu. Kreipiausi į atjaučiančią, profesionalią terapeutę, kuri man labai padėjo.
Šįkart po pykčio ir gedulo audros supratau, kad metas susitaikyti. Tai yra, nieko nedaryti, kaip man atjaučiančiai patarė viena bipolinio sutrikimo diagnozę turinti draugė. Priimti. Priimti??? Per gyvenimą keliavau su Žanos d’Aark kovingumu. Priėmimas man niekada nebuvo labai artimas. Štai čia bipolinis sutrikimas vis dar ateina man į pagalbą. Jis nesitrauks, kol nepriimsiu. Jei nepriimsiu, nuolat būsiu įtampoje mėgindama kontroliuoti savo emocijas, kalbą ir elgesį. Su tokiu filtru užaugau, jis man įaugo į kraują nuo pat paauglystės. Bet tai atgyveno. Aš nuo to labai pavargau. Noriu susitaikyti, noriu priimti. Ir čia prasideda tolimesnis mano kelias sveikesnio gyvenimo link.
