Apie mane
Seniai seniai, kalno papėdėje...
Sužinojusi diagnozę, visą savo gyvenimą išvydau kitomis akimis. Pasirodo, kad nuo paauglystės tarsi bandžiau kopti į aukštą kalną be jokių apsaugų, tik ryžtu ir valia judėdama aukštyn, aplink tykant pavojams. Kartais pakliūdavau į juos, bet pati iš jų ir išsikapstydavau. Sužinojusi, kad mano kalnas vadinasi bipolinis sutrikimas, apsidžiaugiau, nes tai padėjo susidaryti žemėlapį, vedantį į kalno viršūnę. Sužinoti, kas su manimi negerai, man užtruko dešimtmečius. Keletą metų gėriau slopinančius vaistus, kartojosi hospitalizacijos. Tačiau nebijojau už save pakovoti, klausti ir ieškoti atsakymų ir tai privedė prie tikslios diagnozės ir tinkamo gydymo. Man pasisekė, kad profesionali psichiatrė iš karto pritaikė puikiai veikiančius vaistus, kuriuos vartoju iki šiol. Po 7 metų nuoseklios psichoterapijos, koučingo mokslų ir praktikos, naujų pozityvių įpročių ir ypatingo dėmesio savo fizinei bei psichinei sveikatai, įveikiau savo kalną – bipolinį sutrikimą. Jau trejus metus einu atsigavimo keliu ir neabejoju, kad tikrai galiu išlikti kalno viršūnėje dar ilgai. Tačiau svyravimų būna ir bus, su jais susitaikiau ir kuo ramiau juos išbūnu. Čia labai padeda mano nuolatinis atsidavimas savęs pažinimui, atsigavimui ir gyvenimui meilėje.
Labas. Tikriausiai esam susitikę tuose vingiuotuose kančios koridoriuose. Ir aš, ir tu patyrėm giliausias emocijas įmanomas patirti žmogui. Ir akimirkas, kai visas gyvenimas slysta iš rankų.
Bipolinis sutrikimas man buvo diagnozuotas 2021 m., bet jo simptomus patiriu nuo paauglystės. Pamenu, ne kartą iki diagnozės susimąstydavau, kad su manim kažkas negerai. Pakankamai nepasitikėjau savo artimaisiais, kad atsiverčiau, paprašyčiau pagalbos. Nuo tada išmokau pasikliauti tik savimi. Laikui bėgant vis tolau nuo artimųjų, draugų, pačios savęs. Deja, pradėjau pripažinti savo ligą tik tada, kai ji jau buvo užvaldžiusi visą mano gyvenimą. Bipolinis sutrikimas pavojingas tuo, kad leidžia jaustis nenugalimu, kai iš tikrųjų žmogui labiausiai reikia pagalbos. Sukrečiančios būsenos, kurias patyriau ligai progresuojant iš tikrųjų mane išgelbėjo. Nes tik supratusi ir priėmusi tai, kad jos kyla dėl mano sutrikimo, ėmiau sau padėti ir eiti atsigavimo keliu. Dabar vėl patiriu gyvenimo džiaugsmą ir pilnatvę, turiu vilties dėl šviesios ateities.
Akimirka kalno viršūnėje
Labas. Tikriausiai esame susitikę klaidžiuose kančios koridoriuose. Tikriausiai ir aš, ir tu patyrėm galybę emocijų per vieną dieną ir jos keitė viena kitą greičiau nei buvo įmanoma suvokti. Kartais jos mus nešė iš žemumų į aukštumas ir vėl atgal. Kartais buvo tokios stiprios, kad mus paskandinusios, liejosi per kraštus. Ligai įsisiautėjus, gyvenimas tapdavo kreivų veidrodžių karalyste. Bipolinis sutrikimas pasireiškia nevaldomomis, išdidėjusiomis, nepastoviomis emocijomis. Todėl suvaldyti jį galima tik išmokus suvaldyti savo emocijas.
Bipolinis sutrikimas man diagnozuotas nuo 2021 m., bet jo simptomus patiriu jau nuo paauglystės. Pamenu, ne kartą iki diagnozės susimąstydavau, kad su manim kažkas negerai. Bet net neįtariau, kad taip smarkiai negerai, kad būtų galima diagnozuoti psichinę ligą. Gyvenimas man visada buvo vienas didelis iššūkis, todėl bandžiau plaukti, kaip mokėjau, nuolat motyvuodama save. Buvau nepriklausoma, bet amžinai vieniša. Vienatvė su kiekvienais metais tik gilėjo. Ėmiau kompensuoti įvairiais naujais projektais, kurių jau negalėdavau sėkmingai užbaigti. Prireikė 3 labai rimtų perdegimų, kurie baigėsi keliomis savaitėmis ligoninėje, kad pamažu pradėčiau įsisąmoninti savo ligą ir pradėčiau deramai rūpintis savimi. Sveikti.
Ruošiuosi kopti
Akimirka kalno viršūnėje
Kai man buvo patvirtinta bipolinio sutrikimo diagnozė, išvydau save kitoje šviesoje, ir išnyko dalis kaltės, kurią nešiojausi širdyje dešimtmečiais. Pažvelgiau į save naujoje šviesoje, supratau, į kokio aukščio ir sudėtingumo kalną kopiau dar nuo paauglystės, kai prasidėjo pirmieji rimti nuotaikų svyravimai. Dariau tai savo jėgomis, be tinkamos pagalbos ir žinių. Paaiškėjus problemai, paaiškėjo ir jos sprendimo būdai. Sužinojau, ko turiu imtis, kad pasveikčiau ir pagaliau jausčiausi geriau. Galų gale, bipolinis sutrikimas, nors rimtas sveikatos iššūkis, nėra mirties nuosprendis. Po daugybės psichoterapijos sesijų, šimtų valandų, investuotų į asmeninį augimą, kuris man visada buvo artimas, išsiugdžiau kasdienius sveikus įpročius, išmokau valdyti emocijas, puoselėti santykius ir tenkinti savo poreikius. Per 4 metus pasiekiau kalno viršūnę ir laikui bėgant vis tvirčiau stoviu ant jos. Esu remisijoje jau 1,5 m. 
Šiame puslapyje siekiu asmeniniu pavyzdžiu įkvėpti kitus žmones, turinčius bipolinio sutrikimo diagnozę, sveikti. Kaip kvalifikuota koučerė, turiu įgūdžius palydėti į remisiją šalia psichiatro ir psichoterapeuto.
