Apie mane
Seniai seniai, kalno papėdėje...
Sužinojusi diagnozę, visą savo gyvenimą išvydau kitomis akimis. Pasirodo, nuo paauglystės tarsi bandžiau kopti į aukštą kalną be jokių apsaugų – tik ryžtu ir valia judėdama aukštyn, aplink tykant pavojams. Kartais pakliūdavau į juos, bet pati iš jų ir išsikapstydavau.
Sužinojusi, kad mano kalnas vadinasi bipolinis sutrikimas, netgi apsidžiaugiau, nes tai padėjo susidaryti žemėlapį, vedantį į kalno viršūnę. Sužinoti, kas su manimi negerai, man užtruko dešimtmečius. Keletą metų gėriau slopinančius vaistus, kartojosi hospitalizacijos. Tačiau nebijojau už save pakovoti, klausti ir ieškoti atsakymų – tai privedė prie tikslios diagnozės ir tinkamo gydymo.
Man pasisekė, kad profesionali psichiatrė iš karto pritaikė puikiai veikiančius vaistus, kuriuos vartoju iki šiol. Po septynerių metų nuoseklios psichoterapijos, koučingo mokslų ir praktikos, naujų pozityvių įpročių bei ypatingo dėmesio savo fizinei ir psichinei sveikatai, įveikiau savo kalną – bipolinį sutrikimą.
Jau trejus metus einu atsigavimo keliu ir neabejoju, kad galiu išlikti kalno viršūnėje dar ilgai. Tačiau svyravimų būna ir bus – su jais susitaikiau ir stengiuosi kuo ramiau juos išbūti. Labai padeda mano nuolatinis atsidavimas savęs pažinimui, atsigavimui ir gyvenimui meilėje.
Labas.
Tikriausiai esame susitikę tuose vingiuotuose kančios koridoriuose. Ir aš, ir tu patyrėme giliausias emocijas, kokias tik įmanoma patirti žmogui. Ir tas akimirkas, kai atrodo, kad visas gyvenimas slysta iš rankų.
Bipolinis sutrikimas man buvo diagnozuotas 2021 m., tačiau jo simptomus patiriu nuo paauglystės. Pamenu, ne kartą iki diagnozės susimąstydavau, kad su manimi kažkas negerai. Pakankamai nepasitikėjau savo artimaisiais, kad atsiverčiau ar paprašyčiau pagalbos. Nuo tada išmokau pasikliauti tik savimi. Laikui bėgant vis tolau nuo artimųjų, draugų, pačios savęs.
Deja, pradėjau pripažinti savo sutrikimą tik tada, kai jis jau buvo užvaldęs visą mano gyvenimą. Bipolinis sutrikimas pavojingas tuo, kad leidžia jaustis nenugalimu, kai iš tikrųjų žmogui labiausiai reikia pagalbos.
Sukrečiančios būsenos, kurias patyriau sutrikimui progresuojant, iš tikrųjų mane išgelbėjo. Tik supratusi ir priėmusi tai, kad jos kyla dėl mano sutrikimo, ėmiau sau padėti ir eiti atsigavimo keliu.
Dabar vėl patiriu gyvenimo džiaugsmą ir pilnatvę, turiu vilties dėl šviesios ateities.
Akimirka kalno viršūnėje
Seniai seniai, kalno papėdėje...
Labas.
Tikriausiai esame susitikę tuose vingiuotuose kančios koridoriuose. Ir aš, ir tu patyrėme giliausias emocijas, kokias tik įmanoma patirti žmogui. Ir tas akimirkas, kai atrodo, kad visas gyvenimas slysta iš rankų.
Bipolinis sutrikimas man buvo diagnozuotas 2021 m., tačiau jo simptomus patiriu nuo paauglystės. Pamenu, ne kartą iki diagnozės susimąstydavau, kad su manimi kažkas negerai. Pakankamai nepasitikėjau savo artimaisiais, kad atsiverčiau ar paprašyčiau pagalbos. Nuo tada išmokau pasikliauti tik savimi. Laikui bėgant vis tolau nuo artimųjų, draugų, pačios savęs.
Deja, pradėjau pripažinti savo ligą tik tada, kai ji jau buvo užvaldžiusi visą mano gyvenimą. Bipolinis sutrikimas pavojingas tuo, kad leidžia jaustis nenugalimu, kai iš tikrųjų žmogui labiausiai reikia pagalbos.
Sukrečiančios būsenos, kurias patyriau ligai progresuojant, iš tikrųjų mane išgelbėjo. Tik supratusi ir priėmusi tai, kad jos kyla dėl mano sutrikimo, ėmiau sau padėti ir eiti atsigavimo keliu.
Dabar vėl patiriu gyvenimo džiaugsmą ir pilnatvę, turiu vilties dėl šviesios ateities.
Sužinojusi diagnozę, visą savo gyvenimą išvydau kitomis akimis. Pasirodo, nuo paauglystės tarsi bandžiau kopti į aukštą kalną be jokių apsaugų – tik ryžtu ir valia judėdama aukštyn, aplink tykant pavojams. Kartais pakliūdavau į juos, bet pati iš jų ir išsikapstydavau.
Sužinojusi, kad mano kalnas vadinasi bipolinis sutrikimas, netgi apsidžiaugiau, nes tai padėjo susidaryti žemėlapį, vedantį į kalno viršūnę. Sužinoti, kas su manimi negerai, man užtruko dešimtmečius. Keletą metų gėriau slopinančius vaistus, kartojosi hospitalizacijos. Tačiau nebijojau už save pakovoti, klausti ir ieškoti atsakymų – tai privedė prie tikslios diagnozės ir tinkamo gydymo.
Man pasisekė, kad profesionali psichiatrė iš karto pritaikė puikiai veikiančius vaistus, kuriuos vartoju iki šiol. Po septynerių metų nuoseklios psichoterapijos, koučingo mokslų ir praktikos, naujų pozityvių įpročių bei ypatingo dėmesio savo fizinei ir psichinei sveikatai, įveikiau savo kalną – bipolinį sutrikimą.
Jau trejus metus einu atsigavimo keliu ir neabejoju, kad galiu išlikti kalno viršūnėje dar ilgai. Tačiau svyravimų būna ir bus – su jais susitaikiau ir stengiuosi kuo ramiau juos išbūti. Labai padeda mano nuolatinis atsidavimas savęs pažinimui, atsigavimui ir gyvenimui meilėje.
Akimirka kalno viršūnėje
