Gal būt skamba banaliai kai klientams sakau – myliu save ir tai padarė didžiausią teigiamą įtaką mano savijautai. Papasakosiu kodėl tai nėra nei kiek banalu.
Pirmą kart susimąsčiau apie meilę sau perskaičiusi vieną iš Dalai Lamos knygų. Prisiminiau šią žinutę po pirmo karto ligoninėje ir po metų terapijos. Susimąsčiau, kaip stipriai nemyliu savęs, o praeityje jaučiau tokią stiprią nemeilę sau, kad norėjosi kai kuriuos įvykius apskritai ištrinti iš atminties.
Kai pasirodė pirmieji bipolinio sutrikimo simptomai, pasimetusi tarp savo jausmų ir emocijų labai anksti ėmiau svaigintis. Tokia “pagalba sau” tęsėsi 20 metų ir nors buvo kažkiek naudinga slopinant simptomus, bet didžiąja dalimi man kenkė. Per tą laiką ne tik visai nemylėjau savęs, aš ėmiau savęs nekęsti. Nekenčiau savo reakcijų, impulsyvaus, kartais agresyvaus elgesio, emocijų, jautrumo. Niekaip negalėjau suprasti kodėl man gyvenimas buvo šitoks sunkus išbandymas, kodėl kiekviena diena tokia neįveikiama. Nežinojau, kad tada mane valdė bipolinis sutrikimas.
Iš išorės niekas nebūtų net įtaręs kad gražiai, komunikabiliai, linksmai merginai sunku gyventi. Neturėjau kam to pasakyti, kai guosdavausi draugams, šie tik linkčiodavo galvas, bet jų gyvenimai nė velnio nebuvo tokie sunkūs kaip mano. Kiekvieną savaitgalį nutrūkdavau nuo grandinės ir gerdavau, šokdavau, vartodavau, blevyzgodavau. Ir savęs nekęsdavau už visa tai. Bet iš giliai kartais pasigirsdavo balsas, kuris žinojo kas teisinga, kas man reikalinga (dabar žinau, tai buvo mylintis mane balsas). Gaila, bet buvau akla gėriui ir nuolat savęs gailėdavausi.
Metai iš metų grimzdau giliau į liūdesį ir vienišumą. Mano vidinis dialogas tamsiausiomis akimirkomis galėjo prilygti siaubo filmui. Mano suicidinės mintys užgožė bet kokį šansą meilei prasiskverbti. Kai kreipiausi pagalbos, buvo tiek visko susikaupę, kad galėjau tik raudoti. Terapiją greitai nutraukiau ir pradėjau savęs paieškas tolimose pasaulio šalyse. Grįžau pasisėmusi išminties, bet palūžusi, nes bipolinis sutrikimas tada jau buvo apėmęs mane visą.
Po gulėjimo ligoninėje prisiminiau apie meilę sau ir suradau specialistę, kuri per koučingą ir dvasingumą skleidė meilės sau žinutę. Man labai padėjo jos rašymo užduotys. Užrašiau savo istoriją ir suvokiau kad mano meilė sau visada buvo mikroskopinė. Alinau save darbuose, per daug reikalavau, buvau sau negailestinga, griežta ir žiauri. Tokia siaubinga nemeilė sau!
Visa tai dėl nesusipratimo, nes nežinojau kad skaudinantį mano elgesį nulėmė bipolinis sutrikimas. Tada man paaiškėjo, kad tai buvo tik netinkamas elgesys ar kankinančios mintys ir kad tai galima pakeisti. Pakeisti įprotį nemylėti savęs į meilės sau veiksmą dabartyje.
Tai buvo pirmasis mano žingsnis link meilės sau. Tą akimirką pajutau didelę atjautą sau ir kaip paklydusį vaiką laikiau save glėbyje guosdama, kad nesu kalta dėl visko kas nutiko. Atleidau sau už žiaurų elgesį su savimi, švelniai priėmiau save tokią, kokia buvau. Tą akimirką buvau laisva ir jaučiau didelį palengvėjimą.
Žinoma, tai neišsprendė problemos iš karto, turėjau pasišvęsti šiam pokyčiui ir laiko bėgyje vis priminti sau mylėti savo kūną ir protą, charakterį, dėti pastangas kad elgčiausi mylinčiai su savimi. Pažadėjau sau to neišsižadėti.
Rašydama šį tekstą atsiverčiau kelis iš savo daugybės užrašų sąsiuvinių, prirašytų bėgant meilės sau metams. Keitėsi ne tik turinys, atsirado branda, bet svarbiausia – keitėsi mano vidinis dialogas su savimi. Tapau sau švelnesnė, rinkau gražius žodžius ir dažnai rašydavau, kad myliu save, nes sau rūpiu, esu svarbi sau, esu verta meilės tokia, kokia esu.
Man reikėjo labai daug kalbėtis su savimi tokiu būdu ir priimti save besąlygiškai, kol pajutau ilgalaikį palengvėjimą. Nuėjau ilgą kelią iki visiško svaigalų atsisakymo, švelnesnio vidinio dialogo puoselėjimo, savo resursų tausojimo, branginimo, kūno ir emocinių poreikių patenkinimo, ribų paisymo.
Visa tai galėčiau apibendrinti kaip meilę sau ir tai vedė mane prie svarbausio – bipolinio sutrikimo simptomų lengvėjimo, retėjimo, mano bendros fizinės ir psichikos sveikatos pagerėjimo. O tai man yra svarbiausia.
Noriu pakviesti jus į vieną prasmingą praktiką čia ir dabar. Kai vedu šią praktiką grupėse, visada girdžiu panašius atsiliepimus. Žmonės sako, kad tai yra paprasčiausias pokalbis su savimi, nešantis stiprią žinutę.
Taigi: užsimerkite ir mintyse arba balsu išvardykite sau 3 dalykus, dėl kurių sau atleidžiate (aš atleidžiu sau už…). Tada tęskite užsimerkę ir išvardykite 3 dalykus, už kuriuos save priimate tokius, kokie esate (aš priimu save, savo kūną, protą, charakterį. Nors negaliu pakeisti šių 3 dalykų…). Ir tada išvardykite 3 priežastis, dėl kurių mylite save besąlygiškai (aš myliu save besąlygiškai, nes…).
Man įdomu, ką pajutote. Pasidalinkite po šiuo įrašu arba mano Facebook puslapyje.
Didžiausia meilės sau išraiška man yra rūpinimasis savo sveikata ir visada ją laikau svarbiausia. Juk su labai prasta psichikos sveikata aš atsidurčiau ligoninėje ir gali būti, kad prarasčiau tai ką branginu labiausiai.
Tęsiu šį darbą ir stengiuosi nepamiršti kaip svarbu yra mylėti save įvairiausiomis išraiškomis ir aspektais. Kadangi patyriau ne vieną perdegimą, man ypatingai svarbu tausoti savo resursus. Suprantu, kad kaip žmogus su bipoliniu sutrikimu, jų turiu daug mažiau nei sveikos psichikos žmonės. Toks atidumas leidžia man neperdegti.
