Buvo metas, kai pasijutau kiek geriau ir ėmiau abejoti ar man reikalingi vaistai. “Gal bipolinis sutrikimas išgydomas ir aš jau pasveikau”,- maniau tada.
Pati savo kailiu pabandžiau nutraukti vaistus 2020 m., kai man dar nebuvo diagnozuotas bipolinis sutrikimas. Jaučiausi gerai, atėjo vasara ir norėjau pasitikrinti, ar pasveikau. Su gydytojos psichiatrės ir psichoterapeuto leidimu nutraukiau vartoti antipsichotiką.
Netrukus ėmiau mažiau miegoti, daugiau daryti ir per mažiau nei porą savaičių patyriau pilną manijos epizodą, dėl kurio patekau į ligoninę. Dabar labai atsakingai vartoju vaistus ir turiu viltį, kad ateityje atsiras daugiau naujų vaistų, padėsiančių mano smegenims netgi po truputį atsistatyti.
Psichiatrai dažnai teigia, jei diagnozuotas bipolinis sutrikimas, vaistus gerti būtina visada. Gal būt tik jų dozės tampa mažesnės, jei rūpinamės savo sveikata. Vaistų dozės yra mažinamos tada, kai savijauta pagerėja ilgam, t.y. pacientas patiria ilgalaikį stabilumą, bet vaistai nėra visiškai nuimami. Išskyrus tam tikrus atvejus, pavyzdžiui, kai kada nėštumo laikotarpiu.
Kartais žmonės patys bando nutraukti vaistus. Tai yra rizikinga, bet kiekvienas sprendžia už save ir pasitaiko, kad bipolinį sutrikimą turintis žmogus gali gyventi be vaistų kurį laiko tarpą. Vaistai taip pat yra būtini todėl, kad bipolinis sutrikimas progresuoja, jei jis negydomas vaistais.
Jei tau diagnozuotas bipolinis sutrikimas, tavo smegenys yra labai sujautrėjusios ir mažiau geba savireguliuotis. Štai kodėl joms reikia vaistų pagalbos. Jei nusprendei nutraukti vaistus, kaip žmogus su patirtimi, labai raginu atsakyti sau į šiuos klausimus, o jei nežinote atsakymo – pasikonsultuoti su gyd. psichiatru arba artimu žmogumi, savipagalbos grupe.
Ar noriu mesti vaistus dėl šalutinių požymių?
Ar mano vartojamų vaistų dozė per didelė/per maža?
Ar vaistai man nepadeda tiek, kiek reikėtų?
Ar tikiu, kad susitvarkysiu naudodamas (-a) įvairius alternatyvius metodus?
Ar nepripažįstu savo diagnozės?
Ar abejoju savo psichiatru, nes neturime gero santykio?
