-”Kompanija”, – atsakė mažasis drakonas.
Aš taip pat turėjau savo “chebrą”, lydėjusią mane atsigavimo kelionėje.
Mano atsigavimo patirtis paliudija, kad kaip ir cituojama paveikslėlyje viršuje, kompanija tikrai yra svarbiausia. Netgi jei toji kompanija pirmiausia tėra mūsų pačių. Jei savęs nė kiek nepalaikyčiau, net ir komanda gydytojų profesionalų neatvestų manęs iki atsigavimo būsenos, kuria džiaugiuosi dabar. Jei palaikau ir myliu save, vadinasi, galiu būti sau tinkama kompanija kelyje į atsigavimą. Atsigavimą vadinu gebėjimą dirbti, dalyvauti socialiniame gyvenime, siekti savo tikslų be dažnų atkryčių ar stiprių simptomų.
Tačiau, kaip sename gerame posakyje: vienas lauke ne karys. Kurį laiką buvau palaikoma šeimos, psichoterapeutės ir vienos draugės. Bet jaučiausi labai vieniša “sveikų” žmonių pasaulyje. Žmonių, kurie neišgyveno to, ką man teko išgyventi: hipomanijos, manijos, depresijos, psichozės, nuotaikų kaitos, nesuvaldomų emocijų pliūpsnių. Jaučiausi kaip ateivis tarp žmonių. Kaip galėjau integruotis į visuomenę savo mieste? Visu pirma, prisijungiau prie “bipolinių klubo” – populiarios Facebook grupės, vienijančios bipolinį sutrikimą turinčius ir jų artimuosius.
Kadangi domiuosi psichologija, tai puikiai žinojau, kokios veiksmingos yra įvairios savitarpio pagalbos grupės. Pagalvodavau, kad norėčiau dalyvauti tokioje grupėje su žmonėmis, turinčiais bipolinį sutrikimą ir siekiančiais gyventi pilnavertį gyvenimą. Visai netrukus pamačiau skelbimą “bipolinių klube”, kuris kvietė žmones su bipoliniu sutrikimu susitikti gyvai. Bendras visų susidomėjusių susitikimas nebuvo iki galo suorganizuotas, bet keli iš mūsų susirašėme žinutėmis ir sutarėme susitikti.
Susitikę jaukioje kavinėje, dalinomės savo išgyvenimais, atvirai kalbėjomės. Gimė mintis kurti savitarpio pagalbos grupę ir susitikinėti kas savaitę ar dvi. Aš labai džiaugiausi jais, nes mūsų susitikimai buvo labai prasmingi. Mes palaikėme vieni kitus, dalinomės sunkumais. Todėl pasijutau reikalinga ir priimta, džiaugiausi, kad mano socialinis ratas, kuris ypač susitraukė bipolinių epizodų paūmėjimų metu, vėl šiek tiek prasiplėtė. Ir pagaliau turėjau kam papasakoti savo išgyvenimus, simptomus, užduoti klausimus ir gauti atsakymus! Davėme vienas kitam didžiulį palaikymą. Visai to neplanavome, bet reguliariai susitikdavome visus metus. Vėliau, kai pagerėjo mūsų sveikata ir gavome, ko mums reikėjo, po truputį draugiškai išsiskirstėme.
Neseniai paprašiau kitų dalyvių užpildyti grįžtamojo ryšio anketą apie patirtį grupėje. Užpildžiau ją ir pati. Visi drauge atsakėme, kad sudalyvavę ilgalaikėje savitarpio pagalbos grupėje jaučiamės geriau. Sutariau su kitais grupės nariais, kad galėsiu panaudoti jų atsakymus, kad pavaizduočiau ilgalaikės savitarpio pagalbos grupės naudą. Viena grupės narė įvardijo tris pokyčius, kurie gerai paveikė jos sveikatą:
“Tai buvo grupinė terapija visiems, kuri vedė į geresnę savijautą. Per kalbėjimą vis labiau suprasdavau save. Ir klausydama kitų vysčiau jiems empatiją.”
O kitas grupės narys išskyrė šiuos pokyčius po ilgalaikės grupės lankymo:
“Sunku pasakyti kokį svorį turėjo grupė išėjimui iš depresijos, bet faktas, kad kai buvo depresijos epizodas, grupės metu ir dar visą vakarą po grupės laikinai išeidavau iš depresijos.”
Aš pati pastebėjau tokius teigiamus savo sveikatos pokyčius:
“Mažiau įtarumo ir daugiau pasitikėjimo žmonėmis. Pradėjau jaustis reikalinga visuomenei. Buvo naudinga sužinoti, kaip kiti naudojasi sveikatos sistemos ir privačiomis paslaugomis, tai paskatino lankytis pas psichiatrą privačiai.”
Mūsų sveikatos sistema nepajėgi pasiūlyti visų reikalingų paslaugų atsigavimui nuo bipolinio sutrikimo, todėl aktyvūs ir žinių turintys specialistai jas siūlo už nedidelį mokestį.
Paklausiau savo kelionės draugų:
Jei rekomenduotumėte tokią grupę kitiems, turintiems bipolinio sutrikimo diagnozę, tai kodėl?
“Taip, dėl kolegiškos bendrystės, dėl praktinės naudos, sužinant problemų susijusių su liga, sprendimo būdus, patirties su vaistais, gydytojais, ligoninėmis.”
“Rekomenduočiau, nes grupinės terapijos yra veiksmingos.”
